Mes su savo pomėgiu kiaulienai keliagubai atsiliekame nuo visos Europos ir jautienos vartojame labai mažai (lietuviai, pvz., 30 kg per metus, tuo tarpu airiai suvartoja 90 kg žmogui).

Taigi apie jautieną ir jos vartojimą Lietuvoje. Buvau praėjusią savaitę restorane „Terrazza“ vykusioje labai įdomioje apvalaus stalo diskusijoje, po kurios užsimaniau pati pradėt auginti mėsinius galvijus, o iš tiesų, tai labiausiai nuo pat stogo viršūnės noriu šaukti ar net garsiai rėkti – mylėkime ir  vertinkime tai, kas užauga mūsų pievose… O užauga, patikėkite, kokybiškiausia jautiena, kokią tik galite rasti pasaulyje. Tokia kokybiška, kad net šveicarai, apsidairę po tikrai daug jautienos užauginančias kaimynines šalis, suprato, kad būtent Lietuvoje ir Pabaltijo pievose jiems užaugins vertingiausią mėsą…

Oi, bet apie viską iš pradžių, nes čia tiek visokiausių klausimų ir problemų, kad aš dabar užsimaniau kovoti už jautienos suvartojimo kėlimą Lietuvoje ir net sakiau, parašysiu receptų knygą ta proga. O kaip man čia susisuko protas? Ogi taip: Lietuvos gamtos fondas pakvietė mane į seminarą-diskusiją apie tausojantį žemės ūkį skatinantį atsakingą vartojimą ir natūraliose pievose išaugintą jautieną. Plačiau norintys pasidomėti ras daugiausiai informacijos Lietuvos Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos puslapyje. 

Kadangi čia didelio traktato reikalaujantis rašinys, tai aš pasistengsiu jums kaip galima glausčiau paaiškinti, kas ir kaip. Mėsiniai galvijai yra pakankamai nauja ūkio šaka Lietuvoje. Bet turbūt jau visi girdėjote įvairių legendų apie tai, kaip geriausia lietuviška mėsa išvažiuoja į Ispaniją arba net patys esate matę plačiapečius drūtakojus mėsinius galvijus, bulius ir karves, kurie šen bei ten ganosi derlingose Lietuvos pievose. Taip pat net neabejoju, kad tie, kuriems ne tas pats, ką deda į savo ir savo vaikų lėkštės, ir valgo mėsą, nori jos kokybiškos, tikrai yra girdėję, jei ne dviem, tai bent viena ausimi, kuo pranašesnė yra natūraliai besiganančio ir natūraliu pašaru, tai yra pievų žole, mintančio gyvulio mėsa. Bet ar girdėjote, kad taip augindami tuos įspūdingus gyvulius ūkininkai dar ir daro naudą gamtai? O jūs valgydami tokią mėsą darote paslaugą ne tik sau, bet ir Lietuvai, tėvynei mūsų, jos kloniams ir pievoms žalioms, kad jos gyventų, būtų sveikos ir klestėtų visos ekosistemos… Sakysite, kad „oi norime, oi vartojame, bet kur mums tą jautieną pirkti?“ arba „oi ji labai brangi“… Taip, čia jau toks labiau kompleksinis klausimas, bet aš manau, kad patys domėkimės, norėkime, pirkime, ir paklausa mums garantuos pasiūlą… Ir jos tikrai galima gauti: yra mobilūs ūkininkų turgeliai, yra viena kita parduotuvė. Aišku, dar toli iki gero pasiekiamumo, bet mes kaip vartotojai turime žinoti, ko yra, ir pareikalauti beigi norėti įsigyti tos jautienos. Revoliucijos nebus, bet lašas po lašo, žinote, net ir akmenį pratašo…

Taigi va, mielieji mano vartotojai ir gero maisto mėgėjai, sukilkime ir su šakutėmis bei peiliais pasitarnaukime sąžiningų Lietuvos ūkininkų, savo tėvynės gamtos ir galų gale savo sveikatos labui. Taigi aš dabar noriu jūsų pasiklausti keleto dalykų. Ar valgote jautieną? Kaip ją renkatės? Ką su ja dažniausiai gaminate? Ar žinote, kur gauti lietuviškose pievose užaugintos jautienos? Žodžiu, pasidalinkite savo patirtimi ir potyriais? Nes iš tiesų, kur čia šuo pakastas? Ar kad nėra geros jautienos, ar kad nežinote ką su ja daryti? Ar ji per brangi? Ar tiesiog visi dabar žaliavalgiai?

Aš galiu pasakyti taip: aš jautieną perku ir prekybos centruose, (bet seku, kas parašyta, atsimenate, rašiau apie tai, kaip vienas didelis prekybos centras tiekia lietuvišką mėsą), taip pat tikrai puikios kokybiškos jautienos, tikrai užaugintos Lietuvoje, įsigyju „Gegio Stalui“ parduotuvėje Užupyje. Apie ten randamus Žemaitijoje užaugintos jautienos, brandintos nugarinės steakus papasakosiu gal rytoj. Ir dar, mano tėtis, kadangi turi pažįstamų, kurie augina tuos populiariuosius limuzinų veislės jaučius, atveža man visokių kumpių.

Jautienai, aišku, yra labai svarbu, koks yra raumuo. Nes tie raumenys, kurie arčiau kojų, yra stangresni ir kietesni, o tie, kurie ant nugaros, tai jau minkšti – mažai dirbę, todėl skanūs greitai kepti. O mėsa, kaip kumpis, pvz., tai jau reikalauja ilgesnio troškinimo ir apdirbimo.

Taigi aš tos diskusijos ir naujų pažinčių įkvėpta tą patį vakarą grįžau namo ir kad puoliau daryti troškinio su jautiena, kad puoliau… ir toks jau jis skanus išėjo, kad tikrai, manau, nepadaryčiau gėdos Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai.
Žodžiu, tema verta plėtojimo, tuo ir ketinu užsiimti, bet dabar pasidalinkite savo jautienos vartojimo ypatumais, o aš priminsiu keletą receptų su jautiena.

Šaltinis: www.beatosvirtuve.lt